Vilniaus Apskrities Totorių Bendruomenė
Totorių kultūros ženklai Vilniuje ir jo apylinkėse
Apie projektą
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2021 m. sukanka 700 metų nuo didžiojo kunigaikščio Gedimino sąjungos su totoriais sudarymo ir bus minimos bendros kovos su Kryžiuočių ordinu metinės, įvertindamas tai, kad totoriai paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, dalyvavo visuose karuose ir sukilimuose, kovodami už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, pabrėždamas tai, kad Lietuvos totorių bendruomenė reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo, istorijos ir kultūros, savo gyvenimą susiejo su Lietuva ir yra jos istorijos dalis, siekdamas pažymėti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros 700 metų jubiliejų, skatinti Lietuvos visuomenę domėtis valstybės praeitimi, jos istorija ir kultūra, nutarė: paskelbti 2021 metus Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais.
XIV a. pabaigoje apsigyvenę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje totoriai paliko gilų pėdsaką ne tik savo istorijoje bei kultūroje, bet ir gretimai gyvenančių tautų istorijoje ir kultūroje. Lietuvos totoriai įnešė svarų indelį į bendrą istorijos ir kultūros lobyną ir tapo neatskiriama Lietuvos istorijos ir kultūros dalimi. Lietuvos totorių pėdsakų reikia ieškoti Vilniaus miesto bei jo apylinkių istorijoje.
Šiuo projektu siekiama sužadinti Vilniaus gyventojų ir svečių susidomėjimą čia gyvenančia seniausiai atsikėlusia tauta, jos kultūra ir paskatinti bendruomeniškumą bei toleranciją.
Projektą remia Vilniaus miesto savivaldybė.
Tarpukario Vilniuje įsteigto Totorių liaudies muziejaus istorija ir jo kolekcijos likimas
1920–1930 metai buvo patys šviesiausi dešimtmečiai Lietuvos totorių istorijoje laisvo jų kultūrinio, tautinio ir religinio gyvenimo raidos prasme. Iki 1923 m. pagrindinio Lietuvos totorių potencialo – inteligentų, buvusių Rusijos imperijos karininkų ir administracijos darbuotojų bei pačių Lietuvos totorių pagrindinė rezidavimo šalis buvo Lenkija, todėl būtent čia prasideda totorių kultūrinio ir religinio gyvenimo atgaivinimo procesas. 1926 m. įsteigta Lenkijos totorių kultūros ir švietimo asociacija, jos vadovu 1929 m. išrinktas Olgerdas Kričinskis, žinomas totorių atgimimo veikėjas. Totorių inteligentų brolių Leono ir Olgerdo Kričinskių pastangomis pradėtas leisti „Totorių metraštis“ (Rocznik Tatarski, I t. – 1932, II t. – 1935, III t. – 1938), žurnalai „Totorių gyvenimas“ (Życie Tatarskie, t. I–VI, 1934–1939) ir „Islamo apžvalga“ (Przegląd Islamski, 1930–1937). Nacionalinio atgimimo metais įsteigtas pirmasis totorių liaudies muziejus, totorių archyvas ir totorių biblioteka.
Apie tarpukario Vilniuje Totorių muziejaus įkūrimo istoriją ir kolekcijos papildymą sužinome iš nedidelių straipsnių ir apybraižų, paskelbtų tuometinėje totorių spaudoje. 1929 m. gegužės 3 d. įkurto pirmo totorių liaudies muziejaus steigėju tapo Lenkijos totorių kultūros ir švietimo asociacija, o jos vadovu – Leonas Kričinskis, istorikas, teisininkas ir visuomenės veikėjas, padovanojęs totorių muziejui rankraščius ir kitus eksponatus iš savo privačios kolekcijos. Pažymėtina, kad dar 1926 m. Leonas Kričinskis inicijavo totorių bibliotekos, o 1931 m. ir totorių archyvo steigimą. Abi šios įstaigos veikė prie Lenkijos totorių kultūros ir švietimo asociacijos. Atskiro pastato nebuvo, todėl muziejaus ekspozicija veikė Muftiato patalpose, adresu Šv. Mykolo g. 5. Pirmaisiais muziejaus gyvavimo metais buvo išleistas „Muziejaus katalogas“ (Katalog Tatarskiego Muzeum Narodowego w Wilnie, 1929 m.). Katalogo duomenimis kolekcijoje buvo 104 eksponatai, tarp kurių dominavo nuotraukos, graviūros ir estampai, daugiausiai datuojami Pirmojo pasaulinio karo metais. Rinkinyje taip pat buvo keturi XVIII–XIX a. Koranai, vienas turkų kalba apie religines pareigas parašytas rankraštis (1423 m.), taip pat XVI a. dokumentai, surašyti rusėnų kalba bei 6 arabų monetos, datuotos XIII a.
Muziejaus ekspozicija buvo suskirstyta į keturis skyrius: 1. Eksponatai ant sienos; 2. Eksponatai vitrinoje I; 3. Eksponatai vitrinoje II; 4. Bylos. Pirmame skyriuje buvo saugoma 70 eksponatų vienetų, antrame – 14 vnt., trečiame – 14 vnt.ir ketvirtame – 5 vnt. Tarp eksponatų buvo Mykolo Lietuvio traktatas „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ (De moribus tartarorum, lituanorum et moschorum, 1615 m.) iš privačios L. Kričinskio kolekcijos, keletas paveldėjimo, nekilnojamojo turto hipotekos dokumentų ir teisės jį parduoti dokumentai, datuojami XVI–XVIII a. viduriu (katalogo Nr. 85–88). Ekspozicijoje garbinga vietą užėmė asmeniniai daiktai, susiję su iškilių Lietuvos totorių – Matvėjaus Sulkevičiaus, Aleksandro Sulkevičiaus (Michailo Juodojo), Stefano Beleko, Aleksandro Achmatovičiaus – atminimu (katalogo Nr. 89–94, 96–98, 100). Ekspoziciją papildė daugybė nuotraukų ir piešinių, kuriuose buvo vaizduojamos Lietuvos totorių mečetės ir kapinės (mizarai) Yvijoje, Daubutiškėse, Raižiuose, Vilniuje, informacija apie esamus to laikotarpio religinius pastatus, taip pat statistikos duomenys apie musulmonų ir kitų tikėjimų atstovų skaičių Vilniaus vaivadijoje 1926–1927 m. (katalogo Nr. 69–70).
Žurnalo „Islamo apžvalga“ Nr. 2 (1930 m.) yra pateikta informacija apie Totorių liaudies muziejaus ekspozicijos papildymą L. Kričinskio įsigyta graviūra „Myrsa Aligeri Fili, mag. Chan Tartar: Crimens: eorug in Hungar Duktor. Zufinden in Nurnberg beilacob Standrart Kupferstecker“ (1664 m.)[1] ir Vladislavo Zemnickio iššifruoto Maksud ben Selamet Girėjaus chano jarlyko, siųsto Abiejų Tautų Respublikos lauko etmonui Janui Klemensui Branickiui (1767 m.), nuotrauka.
Saugomi Totorių liaudies muziejuje, totorių archyve ir totorių bibliotekoje Lietuvos totorių rankraščiai buvo inventorizuoti ir sužymėti Muftiato (MRP) inventoriniais numeriais. 1935 m. rugpjūtį Muftiatui persikėlus į naujas patalpas, adresu Aušros Vartų g. 7, buvo perkelti ir visi muziejaus, archyvo ir bibliotekos eksponatai, kur jie ir liko iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. 1934 m. L. Kričinskiui išvykus dirbti į Zamostę (Lenkija), visi eksponatai, tame tarpe archyviniai dokumentai ir rankraščiai liko be jų prižiūrėtojo. 1944 m. muftijus Jakūbas Šinkevičius išvyko iš tėvynės Lietuvos, iš pradžių į Vokietiją, po to į Egiptą ir, galiausiai, į Ameriką, kur mirė 1966 m. Sunku pasakyti, ar jis galėjo su savimi paimti nors kiek dokumentų, tame tarpe ir muziejaus eksponatus, nes iki pat jo mirties nebuvo nei vienos publikacijos apie jo buvimo užsienyje laikotarpį.
Likusios totorių muziejaus kolekcijos pėdsakų reikėtų ieškoti Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos ir Trakų istorijos muziejaus rinkiniuose. 2003 m. Lietuvos nacionalinis muziejus išleido knygą „Serajos Šapšalo karaimikos rinkinys“. Šio leidinio skyriuje „Rankraščiai“ aprašyta išlikusi musulmonų muftiato rankraščių rinkinio dalis – 57 vnt., dauguma jų pažymėti muftijaus antspaudu. Šie rankraščiai buvo saugomi Karaimų muziejaus rinkiniuose, o paties S. Šapšalo sudarytame inventoriuje buvo pažymėti kaip totoriški-slaviški rankraščiai.
[1] Graviūros atvaizdas: https://bildsuche.digitale-sammlungen.de/index.html?c=viewer&bandnummer=bsb00095452&pimage=00001&lv=1&l=en [Prieiga per internetą, 2020-06-04].
Lietuvos totorių buities muziejus Subartonyse
2007 m. birželį Subartonyse (Varėnos raj.) duris atvėrė privatus Lietuvos totorių buities ir kultūros muziejus. Muziejaus įkūrėja – totorė Liusia Gaidukevičienė. Jos iniciatyvą karštai palaikė vyras – lietuvis Vladas Gaidukevičius. Muziejus įkurtas 1939 m. statybos Vlado Gaidukevičiaus tėvų name. Gal ir visai neatsitiktinai muziejus atsirado būtent Subartonių kaime, priešais rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinį muziejų. Gyvendamas Baku Vincas Krėvė-Mickevičius ne tik kūrė, bet ir rūpinosi Lietuvos bei Azerbaidžano ryšiais, mezgė kultūrinį dialogą tarp Rytų ir Vakarų.
Muziejaus steigėja ir ekspozicijos autorė totorė Liusia Gaidukevičienė savo tapatybės paieškomis ir protėvių kultūrinės egzistencijos savitumu susidomėjo dar jaunystėje. 1965 m. baigusi Butrimonių vidurinės mokyklos 11 klasių išvyko studijuoti į Vilnių, kur įgijo architektūrinį išsilavinimą. Gyvendama ir dirbdama Tatgraždanprojekte Naberežnyje Čelny mieste (Tatarstano Respublika) pradėjo mokytis totorių kalbos. Įgijo arabų kalbos žinių pradmenis. Grįžusi į Lietuvą tik atsiradus pirmosioms galimybėms aktyviai įsijungė į Lietuvos totorių visuomeninę veiklą. 2005 m. įsteigė Varėnos totorių draugiją, kuri jungia Varėnos, Varėnos raj. ir Merkinės totorius. Siekis kuo geriau pažinti savo šaknis 2006 m. nuvedė Liusią Gaidukevičienę į Krymą, kur Simferopolyje ji mokėsi totorių ornamentikos ir siuvinėjimo technikos pas vietinius Krymo totorius. Sukaupusi svarų žinių bagažą ir pasisėmusi patirties ji ėmėsi Totorių buities muziejaus steigimo darbų.
Dvidešimties kvadratinių metrų Lietuvos totorių paveldo ekspozicijos kambarys mena ne tik tarpukarį, bet siekia ir Vytauto Didžiojo laikus. Muziejaus ekspoziciją galima suskirstyti į 7 dalis: 1) Nacionaliniai drabužiai ir siuvinėjimai; 2) Rankraščiai ir spausdiniai; 3) Muhirai (kaligrafiškai arabų kalba užrašytos ištraukos iš Korano); 4) Žemės ūkio ir namų apyvokos reikmenys; 5) Nuotraukos ir dokumentai; 6) Keramika; 7) Varia.
Apie muziejų:
https://www.youtube.com/watch?v=molgAbshRpk
https://www.youtube.com/watch?v=TeDa9we7WXQ&t=49s
https://www.youtube.com/watch?v=pjXzrY8eq2Y
https://www.youtube.com/watch?v=iXQFGqiMpUw
https://www.pamatyklietuvoje.lt/details/totoriu-buities-muziejus/96
Šaltiniai:
Iš leidinio „Lietuvos totorių muziejaus ištakos: nuo tarpukaryje Vilniuje veikusio muziejaus iki muziejaus Subartonyse / Origins of a Lithanian Tatar Museum: from one in Inter-War Vilnius to the Subartonys Museum“ (Vilnius, 2021).
Lukiškių mečetė
Lukiškių mečetė buvo pastatyta XVI a., perstatyta XIX a. antrojoje pusėje, taisyta 1897, 1927 ir 1936 metais.
Iš XIX a. pirmosios pusės apie Lukiškių mečetę duomenų yra labai mažai – tik daugelyje knygų išspausdinta Juozapo Oziemblovskio litografija.
XX a. pradžioje žymiausi Vilniaus miesto totoriai kreipėsi į Vilniaus gubernatorių prašydami leisti pastatyti naują mūrinę mečetę. Prašymą pasirašė kunigaikštis pulkininkas Konstantinas Kričinskis, generolas majoras Steponas Sobolevskis ir dar 14 tikinčiųjų. Gubernatorius sutiko ir prašė pateikti projektą. Neaišku dėl kokių priežasčių per sutartą laiką projektas nebuvo pateiktas. Mat 1901 metų pradžioje mirė aktyviausias šio projekto organizatorius K. Kričinskis.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą vėl prasidėjo naujos mečetės statybos vajus: pradėti kaupti pinigai ir padarytas projektas. Lukiškių bendruomenė šventovės statybai sukaupė apie 20 tūkstančių rublių, o pinigus gavo pardavusi žemės sklypo dalį Lukiškių kalėjimui. Istoriografijoje nėra aišku, kas tikras projekto autorius, nes minimi net du projektuotojai: žymus architektas Steponas Kričinskis, kurio projektas vėliau buvo saugomas Totorių muziejuje Vilniuje, ir karo inžinierius Bazarevskis.
Šiandien apie Lukiškių mečetę primena tik gatvės pavadinimas (Mečetės g.) ir memorialinė lenta ant Puslaidininkių fizikos instituto pastato (Goštauto g. 11), kuri buvo atidengta 2009 m. birželio mėnesį.
Šaltiniai:
1. V. Jogėla, E. Meilus, V. Pugačiauskas. „Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro (XV a. – XX a. pradžia)“. Vilnius: Piemedžio leidykla 2008.
2. Lietuvos totorių sakralinis paveldas. Mečetės ir kapinės. Vilnius 2014.
3.A. Drozd, M. Dziekan, T. Majda. „Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II. Warszawa 1999.
Lukiškių totoriai
Lukiškių mečetei priklausė trys žemės sklypai, iš kurių vienas jau 1818 m. buvo paimtas ir čia pastatytas kalėjimas. Iki 1840 m. totorių parapijos bendruomenė jokių mokesčių miestui nemokėjo.
Skirtingai negu katalikai, musulmonai savo parapijos dvasininką rinkdavo patys, t.y. parapijiečiai vyrai. Moterys rinkimuose nedalyvavo.
Nuo 1830 m. iki Pirmojo pasaulinio karo Lukiškių mečetės mulos buvo tik trys dvasininkai: Aleksandras Jakubovskis (1838–1841), Mustafa Bogdanovičius (1854–1893) ir Juozapas Abu-Bekiras Chaleckis (1839–1922). Nuo 1922 m. iki 1946 m. imamu buvo Ibrahimas Smaikevičius.
Be dvasininkų, totoriai taip pat rinkdavo ir savo parapijų seniūnus, dar vadinamus mutivilejais (mečetės globėjai).
„Saujelė islamo išpažinėjų“ – taip Lukiškių totorius XIX a. viduryje apibūdino A.H. Kirkoras savo Vilniaus miesto aprašyme.
Šaltiniai:
1. V. Jogėla, E. Meilus, V. Pugačiauskas. „Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro (XV a. – XX a. pradžia)“. Vilnius: Piemedžio leidykla 2008.
Lukiškių kapinės
Lukiškių kapinėse buvo laidojami visi garsiausi totorių giminės: Čainskiai, Kričinskiai, Sobolevskiai, Achmatovičiai, Asonavičiai, Baranovskiai ir kt.
XX a. pradžioje jau truko vietos naujiems palaidojimams. Rusijos imperijos įstatymai miesto valdžią buvo įpareigojusi kapines iškelti už miesto ribos. 1905 m. miesto dūma skyrė didelį žemės sklypą (1500 kv. sieksnių) Kuprijoniškėse šalia Lydos trakto. Dar kitos kariškiams laidoti, iki Pirmojo pasaulinio karo veikė Antakalnio miške.
1968 m. mečetė buvo nugriauta, šalia esančios kapinės – sunaikintos.
Šaltiniai:
1. V. Jogėla, E. Meilus, V. Pugačiauskas. „Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro (XV a. – XX a. pradžia)“. Vilnius: Piemedžio leidykla 2008.
Muftiatas
Muftiatas – Lenkijos totorių musulmonų dvasinis centras, o kartu ir aukščiausias savivaldos organas, įkurtas 1925 m. gruodžio 29 d tarpukario Vilniuje. Muftiatas, įsikūręs Šv. Mykolo g. penktu numeriu pažymėtame pastate, 1935m. buvo perkeltas į patalpas adresu Aušros Vartų g. Nr. 7. Pirmu muftijumi buvo išrinktas filosofijos mokslų daktaras, orientalistas Jakubas Šinkevičius (1884–1966), kuris 1925–1944 m. gyveno ir dirbo Vilniuje.
Prie muftiato veikė pirmasis Totorių liaudies muziejus, totorių biblioteka ir totorių archyvas.
2014 m. rugsėjo 5 d. Vilniuje, prie pastato Aušros Vartų g. Nr. 7, buvo atidengta muftijaus J. Šinkevičiaus atsiminimui skirta paminklinė lenta.
Totorių šviesuoliai: Olgerdas ir Leonas Kričinskiai
1920–1930 metai buvo patys šviesiausi dešimtmečiai Lietuvos totorių istorijoje laisvo jų kultūrinio, tautinio ir religinio gyvenimo raidos prasme. Žinomi totorių atgimimo veikėjai broliai Olgerdas (1884–1942) ir Leonas Kričinskiai (1887–1939). Jie gimė Vilniuje. Mokėsi Vilniaus ir Smolensko gimnazijoje. Dalyvavo tautinio išsivadavimo judėjimuose Kryme ir Azerbaidžane.1920 m. grįžo į Vilnių. Olgerdas Kričinskis gyveno name adresu Universiteto g. 2.
1926 m. įsteigta Lenkijos totorių kultūros ir švietimo asociacija, jos vadovu 1929 m. išrinktas Olgerdas Kričinskis.
1929 m. gegužės 3 d. įkurto pirmo totorių liaudies muziejaus steigėju tapo Lenkijos totorių kultūros ir švietimo asociacija, o jos vadovu – Leonas Kričinskis, istorikas, teisininkas ir visuomenės veikėjas, padovanojęs totorių muziejui rankraščius ir kitus eksponatus iš savo privačios kolekcijos.
Totorių inteligentų brolių Leono ir Olgerdo Kričinskių pastangomis pradėtas leisti „Totorių metraštis“ (Rocznik Tatarski, I t. – 1932, II t. – 1935, III t. – 1938), žurnalai „Totorių gyvenimas“ (Życie Tatarskie, t. I–VI, 1934–1939) ir „Islamo apžvalga“ (Przegląd Islamski, 1930–1937).
Lietuvos totorių kapinės (mizarai): Liepkalnio kapinės
Šalia Lietuvos totorių mečečių būta ir kapinių. Kapines totoriai iki šiol vadina mizar arba zirec.
Kapinės – tai ištisa tautos istorija, kurios besikeičiančių laikotarpių liudytojais tapo paminkliniai užrašai. Antkapiniuose užrašuose galime įžvelgti savosios ir priimtos kultūros atspindžių. Seniausi antkapiai su užrašais yra išlikę iš XVII a. antrosios pusės.
Įvairiuose Lietuvos kampeliuose yra totorių kapinių. Šių dienų Lietuvos teritorijoje yra žinomos tokios musulmonų kapinės (dalis jų yra vis dar veikiančios, dalis, deja, sunykusios arba sunaikintos): Raižiuose (Alytaus raj.) – 14, Keturiasdešimt Totorių kaime – 4, Nemėžyje – 1, Švenčionyse – 1, Milkūnų kaime (Švenčionių raj.) – 1, Salake (Zarasų raj.) –1, Vilniuje – 2 (Liepkalnio vis dar veikiančios, Lukiškių sunaikintos 1968 m.), Vinkšnupių (Vilkaviškio raj.) – 1, Kenoje (Vilniaus raj.) – 1 (sunaikintos), Kozaklaruose ir Kazbėjuose (Vilniaus raj.) – 2 (sunaikintos), Kaune – 1 (sunaikintos 1959 m.) ir kt.
XX a. pradžioje Liepkalnyje, prie dabartinės Žirnių gatvės, buvo įkurtos totorių kapinės. Šios kapinės įtrauktos į garsiausių Europos kapinių sąrašą.
Lietuvos totorių rankraščiai Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Vilniaus universiteto ir LMA Vrublevskių bibliotekose
Knyga kiekvienos tautos istorijoje vaidina ypatingą vaidmenį ir turi didžiulę reikšmę jos
(tautos) egzistavimui ir vystimuisi. Spausdintinės knygos 1 , kaip tokios, Lietuvos totoriai
neturėjo. Savo bendruomenės poreikiams tenkinti jie išvystė rašytinę tradiciją.
Totoriai iš Aukso Ordos į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atsikėlę prieš 625 metus
greitai prarado savo gimtąją ir pradėjo vartoti rusėnų kalbą. Pasikliaujant istoriniais šaltiniais
manoma, kad XVI a. viduryje didžioji dalis LDK totorių nekalbėjo tiurkiškai. Būtent tuo
laikotarpiu atsiranda ir pirmos totorių rankraštinės knygos. Jausdami būtinybę paaiškinti
svarbiausias religines dogmas, totoriai pradeda versti savo religinę literatūrą į rusėnų kalbą, o
vėliau – nuo XVII a. – ir į lenkų. Šalia slaviškų tekstų gausu tekstų arabų bei tiurkų kalbomis.
Viena iš šių rankraštinių knygų ypatybių yra ta, kad tekstai slavų kalbomis užrašomi
arabiškais rašmenimis.
Priklausomai nuo turinio, totorių rankraščiai skirstomi į Koranus, tefsirus (Korano
vertimas–komentaras), kitabus (knygas), chamailus (maldaknygės, be maldų chamailuose
apstu liaudies kūrybos, patarimų įvairiais kasdieniais gyvenimo klausimais, taip pat ir burtų),
tedžvidus (Korano skaitymo taisyklės). Lietuvos totorių rašytinė tradicija, šiek tiek
modifikuota ir modernizuota, išliko iki mūsų dienų. XIX a. pabaigoje atsirado chamailų,
rašytų kirilica, o XX a. 80-aisiais metais – ir mašinėle atspausdintas kitabas lotyniškais
rašmenimis.
Lietuvos totorių rankraščiai saugomi įvairių šalių muziejuose, bibliotekose, mečetėse
ir privačiose kolekcijose. Pačios didžiausios kolekcijos yra Baltarusijoje ir Lietuvoje.
Lietuvoje rankraščiai saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje, LMA Vrublevskių
bibliotekoje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Trakų istorijos muziejuje bei privačiose
kolekcijose.
Totoriškas Vilnius (žemėlapis)